Savaitgalį, birželio 4-ąją, popiežius Pranciškus susitiko su Tarptautinio diakonato centro delegacija, beje, išpildydamas savo pažadą – surengti atidėtą audienciją. Šeštadienį Šventasis Tėvas priėmė keliasdešimt svečių, tarp jų buvo ir lietuvis, Nerijus Čapas, Kauno arkivyskupijos nuolatinių diakonų parengimo programos dalyvis. Paprašėme Nerijaus Č. išsamiau papasakoti apie savo kelionę į Romą:
Iš tiesų Romoje atsidūriau visai netikėtai. Atsidūriau tarptautinio diakonų centro, kuris yra Vokietijoje, Štutgarto-Rotenburgo vyskupijoje, kvietimu, esu to diakonų centro tikrasis narys ir jie kvietė į susitikimą su Šventuoju Tėvu, kuris turėjo vykti praėjusių metų rudenį, tačiau dėl tuo metu vykusio vyskupų sinodo šeimos klausimais audiencija negalėjo įvykti ir buvo perkelta į šią vasarą. Tad tuo tikslu ir atvykau į Romą – susitikti su savo broliais, su diakonais, nors pats dar nesu diakonas, tik akolitas, tačiau kaip asociacijos, tarptautinio diakonų centro narys susitikau su broliais ir su jais kartu dalyvavome Šventojo Tėvo Pranciškaus audiencijoje.
Žinome, kad popiežiui Pranciškui, kai gali, patinka rengti tokias audiencijas, kuriose mažai formalumo, daug paprastumo, atvirumo ir betarpiškumo. Kaip audiencija vyko šį kartą?
Nerijus Č.: Taip, audiencija buvo gerokai neįprasta, nes vyko asmeninėje Šventojo Tėvo erdvėje, tai nebuvo kažkokios didelės audiencijos, o buvo, kaip įvardinta, privati audiencija; mūsų dalyvavo 35 žmonės iš viso pasaulio, pradedant Amerikomis, Afrika, Europa ir Azija, taip pat Australija, buvo atstovaujami visi kontinentai. Audiencijos metu į Šventąjį Tėvą kreipėsi vyskupas globėjas – Štutgarto-Rotenburgo vyskupas, pristatydamas tarptautinį diakonų centrą kreipėsi jo prezidentas diakonas, taip pat išgirdome Šventojo Tėvo kreipimąsi, jis kreipėsi į viso pasaulio diakonus, jo žodis buvo stiprinantis ir iš tiesų raginantis dar labiau atsiduoti tai tarnybai, kurioje visi esame.
Labai stiprus momentas buvo asmeninis pokalbis. Kiekvienas turėjome, kas trumpiau, kas kiek ilgiau, galimybę tarti žodelį Šventajam Tėvui bei išgirsti jo asmeninį padrąsinimą, paraginimą, asmeniškai prie jo prisiliesti, pajusti žmogišką, tėvišką, apaštališką padrąsinimą, šilumą. Asmeniškai išvykstu iš Romos labai sustiprintas to tiesioginio pokalbio.
Šventasis Tėvas asmenybė neeilinė, tą žinojau ir iki susitikimo. Kai prisistačiau jam asmeniškai, kai pasakiau iš kur aš esu, Šventojo Tėvo reakcija mane labai nustebino, nes jis parodė, kad žino ne tik, kas yra Lietuva, ištaręs žodžius, kad tai „Terra Mariana – Marijos Žemė“; kai pasakiau, kad esu iš Klaipėdos, jo reakcija buvo tokia – „o, iš miesto prie jūros“. Matosi, kad jis pažįsta Lietuvos žemėlapį. Tai buvo labai šilti momentai. Kaip ir asmeninis pasidomėjimas žmogaus padėtimi – jis paklausė manęs apie šeimą, paklausė apie vaikus, turėjau galimybę pasakyti savo sūnų vardus ir amžių. Taip pat labai stiprus, išlikęs momentas buvo, kai aš perdaviau sveikinimus ir patikinimą, kad mano visi bičiuliai perduoda jam sveikinus, melžiasi už jį, bei popiežiaus tylus šnabždelėjimas į ausį, jog „parašau perduoti ir visiems savo draugams Šventojo Tėvo vardu ir paprašyti, kad jie dar daugiau už mane melstųsi“. Aišku, išdrįsau paprašyti asmeninio palaiminimo, Šventasis Tėvas uždėjo ranką ir kryžiaus ženklu palaimino mane. Iš tiesų, sustiprinantys, padrąsinantys momentai, iš Romos, iš amžinojo miesto išvykstu pakilia širdimi ir pakilia nuotaika.
(Vatikano radijas).
